Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.
Linai Europoje auginami nuo neatmenamų laikų. Lino augalas ir verpalas neatsiejami lietuviškos kultūros ir tautosakos elementai. Linai, linų apdirbimas lydėdavo žmogų nuo jo gimimo iki pat mirties. Naujagimio vystyklai, jaunamartės kraitis, lininė laidotuvių drobė... Žvelgiant iš mitologinės pusės – linas miršta ir gimsta du kartus, pirmiausia – apmiršta kaip sėklelė tapdama augalu, po to augalas apmiršta, kad taptų pluoštu, o iš jo audžiamas lino audinys.
Suvokdami, kad dauguma mūsų kartos žmonių primiršo lino kelią, pradėjome kaimuose ieškoti lino apdirbimo įrankių ir demonstruoti lino kelią „Jaukiuose namuose“. Bet visų pirma, turėjome turėti lino augalų, paruošti juos apdirbimui, ir tik iš paruoštų galime demonstruoti augalo virtimą pluoštu. Ačiū bičiulei, kurios tėvai ūkininkauja Suvalkijos kaime, jie mums užsėjo nedidelį laukelį linų, kurie gražiai augo, žydėjo, po to subrendo ir buvo išrauti. Po to jau Kaune mes juos išklojome ant pievos, kad lietus merktų ir vėjas pūstų, ir taip jie būtų pasiruošę svarbiam procesui- spalių atsikratymui- mynimui.
Mynimo procesą demonstruojame „Jaukiuose namuose“, kiekvienas gali išbandyti su mintuvais, muziejaus eksponatų kopijomis, koks tai sunkus ir varginantis darbas. Po to linai šukuojami įvairaus dydžio šukomis, kad atsiskirtų trumpi pluoštai nuo ilgų, pačių vertingiausių. Po visų šių procesų ilgasis lino pluoštas tampa tinkamas verpimui, o iš gautų siūlų audžiama lino drobė.
Šis lino kelias, kitaip vadinamas „lino kančia“, trukdavo ištisus metus. Kuo daugiau kančių patiria linas, tuo plonesniu ir kokybiškesniu jis tampa.
Kviečiame išbandyti lino kelią kartu su mumis!
